švapkis

švãpkis, -ė smob. (2) Vdk, švàpkis (2) KI589, KŽ 1. žr. švepkis 1: Ans jau toks apsigimęs, švãpkis Kltn. Nesuprasi tos švãpkės: švapa be dantų kažką Ggr. Švapėk čia kaip švãpkė nešvapėjusi Vvr. 2. kas mėgsta plepėti, taukšti niekus: Tai švàpkei tik duot, kad apsilaižytų! Alk. 3. žr. švepkis 2: Tikra švãpkė, o vyrą gauti nora DūnŽ. 4. KI589, KŽ kas juokus krečia, juokdarys: Veizėk, koki y[ra] švapkìkė (nenuorama) End.